My Mother’s Transformation
by Indradyumna Swami
"I once asked her if she believed in God,and she replied, 'Something may be out there.'"
March 7-14, 2001
FROM THE MUNDANE view, I was flying home. I was born and raised in San Francisco before joining the Krsna consciousness movement in 1970. But there's nothing left for me there now. Both my parents have passed away, and my brothers and sisters are scattered throughout the country. Nevertheless, as I looked out of the plane window, memories of my childhood came to mind, bringing with them sentiments not worthy of my attention. I quickly caught myself and came back to reality, remembering the written words of my spiritual master reflections on his own family members with the passing of time:
Where have my affectionate
Father and mother gone now?
And where are all my elders and other relatives,
Who were my own folk?
Who will give me news of them now?
I ask you tell me who?
All that is left of this so-called family
Is a list of their names.
As the froth upon the sea water
Arises for a moment and then subsides,
The play of maya's worldly illusion
Is exactly like that.
No one is actually a mother or father,
A family member or relative.
Everyone is just like foam on the sea water,
Remaining in view for only a few moments.
But all of us are actually relatives,
O brothers, on the platform of pure spirit soul.
These eternal relationships are not tinged
With the temporary delusions of maya.
The Supreme Lord is Himself
The ultimate soul of everyone.
In their eternal relationship to Him,
Everyone in the universe is equal.
Srila Prabhupada, Vrindavan Bhajan, circa 1958
Srila Prabhupada writes that no one is our "mother or father" but rather "everyone in the universe is equal." In other words, all of us are equal as brothers and sisters because we have one common father, God. A devotee of the Lord takes every opportunity to remind all conditioned souls of this fact. Therefore, although a devotee may renounce the idea that he is part of a particular family, society, or nation, he is not at all averse to helping even his own "mother and father" in Krsna consciousness. In fact, simply having a devotee in one's family benefits that family immensely. Srila Bhaktisiddhanta Sarasvati writes:
When a great saint, a pure devotee, appears in a family, his ancestors and descendants for a hundred generations are elevated. When a devotee of middle stature (madhyam bhagavat) appears in a family, his ancestors and descendants for fourteen generations are elevated. When a neophyte devotee appears in a family, his ancestors and descendants for three generations are elevated. Srila Prabhupader Upadesamrta ("The Nectarean Instructions of Srila Bhaktisiddhanta Sarasvati Prabhupada")
I tried my best to help my own mother in spiritual life. Unfortunately, throughout most of her life she never showed the slightest interest in religion. I once asked her if she believed in God, and she replied, "Something may be out there." Whenever I visited her we would often debate the existence of the soul, life after death, karma, and similar topics. Throughout the years I continued cultivating that little "something" in her heart by sending her Srila Prabhupada's books, which invariably ended up in a pile at the back of her garage collecting grease and dust.
A few years ago she telephoned me late one night. It was an unusual hour to call, and I was surprised to hear from her. She began the conversation by asking if I would take her to Vrndavana, India.
I was shocked. I thought, "Mother wants to go to Vrndavana, the land of Krsna's birth! What is this? How does she even know what Vrndavana is?"
But she insisted and wanted to know when we could go. Although intrigued at the prospect of taking my mother to Vrndavana, because it was late (and I was very tired) I told her I'd call her back early the next morning and we could discuss the matter in detail. I woke up refreshed the next day, and after my shower excitedly dialed her phone number. My brother answered.
I said, "Pete, can I speak to Mom?"
There was a prolonged silence, and I sensed something was wrong. Finally, his voice choked with emotion, he replied, "Mom passed away last night."
I was stunned.
"What happened?" I asked. "I talked to Mom only last night!"
"I know," he said. "She had been battling cancer for six months. She didn't want to tell you."
Collecting myself, I said, "Cancer! Did she say anything at the end?"
"Yes, she did," he replied. "She said, 'Don't lament for me! I'm not this body. I'm eternal spirit soul. I'll never die. I'm going to Krsna!' With those words on her lips, she passed away."
I couldn't believe it. My mother, the intellectual who never went to church, who never inquired about God debated His very existence was "going to Krsna!"
I asked my brother, "But how is it possible Mom said those things at death?"
He replied, "When Mom learned she had cancer and was going to die, a strange transformation came over her. She became restless and unsettled. She began asking about you, wanting to know where you were and what you were doing. She had an intense desire to meet with you, to speak with you. But when I suggested calling you she'd always say, 'No, don't bother him now. We'll contact him later.'
"One morning I went out to the garage to empty the garbage, and I found her going through all those books you had sent her during the past twenty-five years. She looked up at me and asked me to carry them into the house. That afternoon she carefully dusted them off. For the last five months she just sat in her rocking chair reading those books. Sometimes she'd underline a certain passage or quote that had particular relevance or importance to her. She also contacted your tape ministry in London and ordered all your lecture tapes. She'd listen to them on her headphones, rocking back and forth in her armchair, looking at your picture, which she kept on the table nearby. She must have listened to at least three a day.
"Gradually her condition deteriorated, but she wasn't afraid. I think there was something in those books that made her fearless. Then last night she sensed she was going to die. She told me to call you. Her last request was that you take her to a place called Vrndavana."
I put the phone down and cried not out of mundane sentiment or attachment, but in appreciation that my spiritual master, Srila Prabhupada, had extended his mercy to my mother and delivered her from material existence.
I went home for the memorial service and arranged her estate. Just before I was leaving to return to Europe, my brother and sister approached me and asked what they should do with her ashes. Remembering my last conversation with her, I smiled and took the ashes with me. Several weeks later one of my disciples placed them in the sacred waters of the Yamuna River in Vrndavana, India. I had fulfilled my mother's last request to me, a request that I pray will also be on my lips the day I leave this world.
May the land of Sri Vrndavana, where Subala and the other wonderful cowherd boys, who are all dear friends of Sri Krsna, play, where Lalita and the other splendidly beautiful young gopis, who are all filled with love for Srimati Radharani, enjoy transcendental bliss, and where Sri Sri Radha-Krsna thirst to enjoy wonderful transcendental amorous pastimes day and night, become manifest in my heart. Vrndavana Mahimamrta, Introduction, Text 15
His Holiness Indradyumna Swami travels around the world teaching Krsna consciousness. In Poland each summer he oversees dozens of festivals. Since 1990 these festivals have introduced Krsna to hundreds of thousands of people.
From the unpublished Diary of a Traveling Preacher, Volume 3. To receive chapters as they come out regularly on e-mail, write to indradyumna.swami@pamho.net. (Volume 1 is available from the Hare Krsna Bazaar http://www.krishna.com. )
J.S. Indradyumna Swami Istorija apie Mamą
Aš padariau viską, kad padėti savo motinai dvasiniame gyvenime.
Deja, per visą gyvenimą ji neparodė nė mažučio intereso religijai.
Kartą aš paklausiau jos, ar ji tiki Dievu, į ką ji atsakė: "kažkas tokio, tikriausiai, egzistuoja". Kai aš ją lankydavau, mes dažnai gynčijomes apie sielos egzistavimą, gyvenimą po mirties, karmą ir kt.
Visus šiuos metus aš tęsiau "kažkas tokio" vystymą jos širdyje,siūsdamas jai Shrilos Prabhupados knygas, kurios nukeliaudavo į krūvą jos garažo kampe,
kur jos rinko dulkes ir purvą .
Prieš kelis metus ji man paskambino vėlai vakare.
Tai buvo neįprastas laikas skambučiui ir aš nustebau,
išgirdęs jos balsą. Ji pradėjo pokalbį klausimu, ar galėčiau aš ją nuvežti į Vrindavaną, į Indiją! Aš buvau apstulbęs. Aš pagalvojau: "Mama nori nuvažiuoti į Vrindavaną, į žemę, kur gimė Krišna!
Ką tai galetų reikšti? Iš kur ji apskritai sužinojo apie Vrindavana?"
Bet ji primygtinai reikalavo ir norėjo sužinoti , kada mes galėsime nuvažiuoti. Nors mane ir sudomino idėja nuvežti mamą į Vrindavaną, dėl vėlaus vakaro (buvau labai pavargęs), aš pasakiau , kad perskambinsiu anksti ryte ir mes atidžiai aptarsim šį klausymą.
Ryte aš atsibudau pailsėjęs, išsimaudęs, kuo greičiau surinkau jos telefono numerį.
Atsiliepė mano brolis.Aš pasakiau:"Pitai, ar galiu aš pašnekėti su mama?"Ragelyje ilgai niekas neatsilepė, ir aš supratau, kad kažkas ne taip.
Pagaliau jis drebančiu balsu pasake: "Mama nakti mirė".Aš buvau abstulbęs. Aš negalėjau tuo patikėti. Eilinį kartą mirtis pažiūrejo man i veidą.Aš paklausiau brolio:"Kas atsitiko? aš šnekejau su ja dar vakar vakare!"Jis atsake:" Aš žinau. Ji šešis menesius kovojo su vežiu. Ji nenorejo tau pasakoti "Sukaupęs jėgas, aš pasakiau: "Vėžys! Ji pasakė ką nors prieš mirtį?"-Taip, - atsakė jis, - Ji pasakė:" Neverkit dėl manes! Aš - ne kunas. Aš amžina siela. Aš niekada nemirsiu.
Aš išeinu pas Krišną!" Ir iš karto po šių žodžių mirė.Aš buvau šoke. Mano mama, intelektualė, niekada nelankiusi bažnyčios, niekada negalvojusiu apie Dievą
(ir ginčijosi dėl Jo egzistavimo), "išejo pas Krišną!"As paklausiau brolio : "kaip tai įmanoma, kad mama pasakė tokius žodžius prieš mirtį?"
- Kai mama sužinojo, kad ji serga, ir ji mirs, su ja atsitiko keisti pokyčiai.Ji pradejo klausinėti apie tave, norejo žinoti , kur tu ir ką veiki.Ji labai norėjo su tavimi susimatyti, pašneketi. Bet kai aš pasiūlydavau paskambint tau, ji visada atsakydavo:
"ne, netrukdyk jo dabar. Mes su juo susisieksim vėliau.- Kartą ryte as nuėjau i garažą, kad išmesti šiuksles, ir pamačiau, kad ji perrinkinėja visas knygas, kurias atsiuntei per paskutinius 25 metus. Ji pažiūrėjo i mane ir papraše nunešti visas knygas į namus. Dieną ji atsargiai nuvalė dulkes nuo jų. Paskutinius 5 menesius ji sėdėjo tavojoj kėdėj-supuoklėj ir skaitė jas. Kartais ji pabraukdavo kai kuriuos sakinius arba citatas, turinčias kažkokią svarbą jai. Taipogi ji susisiekė su tavo irašų studija Londone ir užsakė kasetes su visom tavo paskaitom. Ji klausė jas su ausinėm, žiurejo į tavo nuotrauką, kuri stovejo priešais ant stalo. Kartais ji klausydavo po tris lekcijas per dieną!- Palaipsniui jos samonė pradejo trupėti, bet ji nejautė baimes.
Galvoju, kad kažkas šitose knygose padarė ją bebaime. Paskutini vakarą suvokė, kad miršta.JI pasake kad aš paskambinčiau tau. Jos paskutinis noras buvo, kad ją nuvežtų į Vrindavaną".Aš padėjau ragelį ir apsiverkiau - ne dėl pasaulietiškų sentimentų arba prisirišimo, bet iš dėkingumo,
savo dvasiniam mokytojui Srilai Prabhupadai,
per kurio malonę ji išsilaisvino nuo materialaus pasaulio.
Aš grįžau namo į jos mirties paminėjimą.
Prieš man sugrįžtant į Europą i mane kreipėsi mano brolis ir sesuo klausdami, ką jiems daryti su pelenais?Prisiminęs mūsų paskutinį pokalbį, aš nusišypsojau, ir pasiėmiau jos pelenus kartu.
Po kelių savaičių vienas mano mokinių išpylė juos į šventuosius Jamunos vandenis, Vrindavane, Indijoje.Aš išpildžiau paskutinį mamos prašymą, prašymą, kuris meldžiuosi, taip pat bus ir ant mano lūpų,
prieš tai kai aš išeisiu iš šio mirtingo apvalkalo...
Deja, per visą gyvenimą ji neparodė nė mažučio intereso religijai.
Kartą aš paklausiau jos, ar ji tiki Dievu, į ką ji atsakė: "kažkas tokio, tikriausiai, egzistuoja". Kai aš ją lankydavau, mes dažnai gynčijomes apie sielos egzistavimą, gyvenimą po mirties, karmą ir kt.
Visus šiuos metus aš tęsiau "kažkas tokio" vystymą jos širdyje,siūsdamas jai Shrilos Prabhupados knygas, kurios nukeliaudavo į krūvą jos garažo kampe,
kur jos rinko dulkes ir purvą .
Prieš kelis metus ji man paskambino vėlai vakare.
Tai buvo neįprastas laikas skambučiui ir aš nustebau,
išgirdęs jos balsą. Ji pradėjo pokalbį klausimu, ar galėčiau aš ją nuvežti į Vrindavaną, į Indiją! Aš buvau apstulbęs. Aš pagalvojau: "Mama nori nuvažiuoti į Vrindavaną, į žemę, kur gimė Krišna!
Ką tai galetų reikšti? Iš kur ji apskritai sužinojo apie Vrindavana?"
Bet ji primygtinai reikalavo ir norėjo sužinoti , kada mes galėsime nuvažiuoti. Nors mane ir sudomino idėja nuvežti mamą į Vrindavaną, dėl vėlaus vakaro (buvau labai pavargęs), aš pasakiau , kad perskambinsiu anksti ryte ir mes atidžiai aptarsim šį klausymą.
Ryte aš atsibudau pailsėjęs, išsimaudęs, kuo greičiau surinkau jos telefono numerį.
Atsiliepė mano brolis.Aš pasakiau:"Pitai, ar galiu aš pašnekėti su mama?"Ragelyje ilgai niekas neatsilepė, ir aš supratau, kad kažkas ne taip.
Pagaliau jis drebančiu balsu pasake: "Mama nakti mirė".Aš buvau abstulbęs. Aš negalėjau tuo patikėti. Eilinį kartą mirtis pažiūrejo man i veidą.Aš paklausiau brolio:"Kas atsitiko? aš šnekejau su ja dar vakar vakare!"Jis atsake:" Aš žinau. Ji šešis menesius kovojo su vežiu. Ji nenorejo tau pasakoti "Sukaupęs jėgas, aš pasakiau: "Vėžys! Ji pasakė ką nors prieš mirtį?"-Taip, - atsakė jis, - Ji pasakė:" Neverkit dėl manes! Aš - ne kunas. Aš amžina siela. Aš niekada nemirsiu.
Aš išeinu pas Krišną!" Ir iš karto po šių žodžių mirė.Aš buvau šoke. Mano mama, intelektualė, niekada nelankiusi bažnyčios, niekada negalvojusiu apie Dievą
(ir ginčijosi dėl Jo egzistavimo), "išejo pas Krišną!"As paklausiau brolio : "kaip tai įmanoma, kad mama pasakė tokius žodžius prieš mirtį?"
- Kai mama sužinojo, kad ji serga, ir ji mirs, su ja atsitiko keisti pokyčiai.Ji pradejo klausinėti apie tave, norejo žinoti , kur tu ir ką veiki.Ji labai norėjo su tavimi susimatyti, pašneketi. Bet kai aš pasiūlydavau paskambint tau, ji visada atsakydavo:
"ne, netrukdyk jo dabar. Mes su juo susisieksim vėliau.- Kartą ryte as nuėjau i garažą, kad išmesti šiuksles, ir pamačiau, kad ji perrinkinėja visas knygas, kurias atsiuntei per paskutinius 25 metus. Ji pažiūrėjo i mane ir papraše nunešti visas knygas į namus. Dieną ji atsargiai nuvalė dulkes nuo jų. Paskutinius 5 menesius ji sėdėjo tavojoj kėdėj-supuoklėj ir skaitė jas. Kartais ji pabraukdavo kai kuriuos sakinius arba citatas, turinčias kažkokią svarbą jai. Taipogi ji susisiekė su tavo irašų studija Londone ir užsakė kasetes su visom tavo paskaitom. Ji klausė jas su ausinėm, žiurejo į tavo nuotrauką, kuri stovejo priešais ant stalo. Kartais ji klausydavo po tris lekcijas per dieną!- Palaipsniui jos samonė pradejo trupėti, bet ji nejautė baimes.
Galvoju, kad kažkas šitose knygose padarė ją bebaime. Paskutini vakarą suvokė, kad miršta.JI pasake kad aš paskambinčiau tau. Jos paskutinis noras buvo, kad ją nuvežtų į Vrindavaną".Aš padėjau ragelį ir apsiverkiau - ne dėl pasaulietiškų sentimentų arba prisirišimo, bet iš dėkingumo,
savo dvasiniam mokytojui Srilai Prabhupadai,
per kurio malonę ji išsilaisvino nuo materialaus pasaulio.
Aš grįžau namo į jos mirties paminėjimą.
Prieš man sugrįžtant į Europą i mane kreipėsi mano brolis ir sesuo klausdami, ką jiems daryti su pelenais?Prisiminęs mūsų paskutinį pokalbį, aš nusišypsojau, ir pasiėmiau jos pelenus kartu.
Po kelių savaičių vienas mano mokinių išpylė juos į šventuosius Jamunos vandenis, Vrindavane, Indijoje.Aš išpildžiau paskutinį mamos prašymą, prašymą, kuris meldžiuosi, taip pat bus ir ant mano lūpų,
prieš tai kai aš išeisiu iš šio mirtingo apvalkalo...
Iš knygos "Keliaujančio pamokslininko dienoraštis"
ИСТОРИЯ О МАТЕРИ Е.С.ИНДРАДЬЮМНЫ СВАМИ
Я сделал все, чтобы помочь своей матери в духовной жизни. К сожалению, на протяжении почти всей жизни она не проявила ни малейшего интереса к религии.
Однажды я спросил ее, верит ли она в Бога, и она ответила: "Что-то такое, наверное, существует". Когда я навещал ее, мы часто спорили о существовании души, жизни после смерти, карме и т.д. Все эти годы я продолжал развивать это маленькое "что-то" в ее сердце, посылая ей книги Шрилы Прабхупады, которые отправлялись в кучу в углу ее гаража и собирали на себе пыль и грязь.
Несколько лет назад она позвонила мне поздно вечером. Это было необычное время для звонка и я удивился, услышав ее голос. Она начала разговор, спросив, не свожу ли я ее во Вриндаван, в Индию! Я был потрясен. Я подумал: "Мама хочет поехать во Вриндаван, на землю, где родился Кришна! Что это значит? Откуда она вообще узнала про Вриндаван?"
Но она настаивала и хотела знать, когда мы сможем поехать. Хотя меня увлекла идея свозить мою мать во Вриндаван, из-за того, чтобы было поздно (и я очень устал), я сказал, что перезвоню ей рано утром и мы подробно обсудим этот вопрос. Утром я проснулся отдохнувшим и, приняв омовение, побыстрее набрал ее телефонный номер. Ответил мой брат.
Я сказал: "Пит, могу я поговорить с мамой?"
Трубка долго не отвечала, и я понял, что что-то не так. Наконец он ответил дрожащим голосом: "Мама ночью умерла".
Я был оглушен. Я не мог поверить ему. В очередной раз мне в лицо заглянула смерть.
Я спросил брата: "Что случилось? Я разговаривал с нею еще вчера вечером!"
Он ответил: "Я знаю. Она шесть месяцев боролась с раком. Она не хотела тебе рассказывать".
Собираясь с силами, я сказал: "Рак! Она сказала что-нибудь перед смертью?"
-Да, - ответил он. - Она сказала: "Не плачьте обо мне! Я - не тело. Я вечная духовная душа. Я никогда не умру. Я ухожу к Кришне!" И сразу после этих слов умерла.
Я был ошеломлен. Моя мать, интеллектуалка, никогда не посещавшая церковь, никогда не думавшая о Боге (и оспаривавшая Его существование), "ушла к Кришне"! Я не мог поверить, что она могла такое сказать.
Я спросил у брата: "Как возможно, чтобы мама сказала такое перед смертью?" - Когда мама узнала, что у нее рак, и она умрет, с нею произошли странные изменения. Она начала спрашивать о тебе, хотела знать, где ты и что делаешь.
Она очень хотела встретиться с тобой, поговорить. Но когда я предлагал позвонить тебе, она всегда говорила: "Нет, не беспокой его сейчас. Мы свяжемся с ним потом.
- Однажды утром я пошел в гараж, чтобы вынести мусор, и увидел, что она перебирает все книги, посланные тобою за последние 25 лет. Он посмотрела на меня и попросила отнести их в дом. Днем она аккуратно очистила их от пыли. Последние 5 месяцев она сидела в своем кресле-качалке и читала их. Иногда она подчеркивала некоторые строчки или цитату, имевшую для нее какое-то значение или важность. Также она связалась с твоей студией звукозаписи в Лондоне и заказала все кассеты с твоими лекциями. Она слушала их в наушниках, раскачиваясь в кресле-качалке, смотрела на твою фотографию, которая стояла перед ней на столе. Она слушала иногда по 3 лекции в день!
- Постепенно ее сознание стало разрушаться, но она не испытывала страха. Думаю, что-то в этих книгах сделало ее бесстрашной. В последний вечер она стала понимать, что умирает. Она сказала, чтобы я позвонил тебе. Ее последней просьбой было отвезти ее в место под названием Вриндаван".
Я положил трубку и заплакал - не из мирских сантиментов или привязанности, но из благодарности за то, что мой духовный учитель, Шрила Прабхупада, пролил милость на мою мать и освободил ее от материальной жизни.
Я приехал домой на ее поминки. Перед моим возвращением в Европу ко мне обратились мои брат с сестрой и спросили, что им делать с прахом. Вспомнив наш последний разговор, я улыбнулся и забрал ее прах с собой. Через несколько недель один мой ученик опустил его в священные воды реки Ямуна во Вриндаване, в Индии. Я исполнил последнюю просьбу матери, просьбу, которая, молюсь, тоже будет на моих устах перед тем, как я уйду из этой смертную оболочку!
Из книги "Дневник странствующего проповедника"
Post a Comment